špyga

špygà (brus. фiгa, l. figa, rus. фигa) sf. (2) Rtr, Š, FrnW, NdŽ, (4) Gs, Skr, Slnt, Ub. špigà (2) Rtr, NdŽ, Rš, Rod, (4) GrvT79 1. Sut, I, M, L, Rtr, Š, NdŽ, KŽ; BzF184; VoL319(Kv), Skrb, Krs, Slm, Čb, Vlk kumštis su iškištu pro kitus pirštus nykščio galu, graužena (pasityčiojimo, paniekinimo ženklas): Kad sugniauši ranko[je] pirštus, ir bus špygà J. Kai papyko, špygàs pradėjo rodyt Vb. Špỹgą makt! Pc. Špygàs po nose nekaišiok, vis tiek niekas nepabūgs Slnt. Sakau, atsiimsiu [namą] – rakt boba špỹgą, sako – va! Žl. Špỹgums išbadė Škn. Špigàs kišo nosin, oi, oi! Mtl. A tu moki iš penkių pirštų dvi špygàs padirbti? Vkš. Baisi tamsa: špygą galėtų parodyt, tai i tos nematyčia KlK13,102(Plv). Parodė dvi špygì i liežuvį Ms. Man tijūnas labą rytą, aš tijūnui špygą LLDI238(Kp). Už špỹgą par špỹgą Pš. Kada tik tu eisi pro jos (raganos) namus, tai par kešenę špygą rodyk BsMtII162(Vb). Špygiū́tė sumygta Ob. | prk.: Su tokiums špỹgums (smailiais kulniukais) bateliai, kaip i kojų neišsisukinė[ja]! Krš. ^ Dabar tos karvutės kaip špỹgos (labai menkos) Btg. Kaip špygẽlės buvo burokai Ėr. Anas kai žardas, o ašiai kai špigà Mlk. Vesčiau Jadvygą – nosis kaip špyga JD1563. Menkutė [karvelė], speneliukai kaip špỹgos Mžš. Vienas kupečiukas [šieno] kai špygà, kitas didesnis Aln. Atsirado lempikės kaip špygìkės (mažos), kas buvo džiaugsmo! Krž. Kaip špygelìkė šviesikė šviečia, ką tik matyties Skdv. Dievu meldies – velniui špìgos nerodyk Tvr. Kur važiuoji? – Į Rygą! – Ką pirksi? – Špygą (kai nenori pasakyti, kur važiuoja) TDrI42(Pn). Jis ją išmokys per kačergą šokt, ant špygos miegot LTsV153(Ldvn). Špyga – ne yla: akies neišdursi Kp. Špyga svečio nepašersi Ss. Pauostyk špỹgą, nenorėsi miego (dial. myga) Ll. Kas lalauna, tas tarbon krauna, o kas guli, tas špìgą turi Pv. Už gero padarymą visada špyga užmoka LTR(Vdk). Še špỹgą, ka vilko nebijotumi, o butelkos tau neduosu Pp. Kešenėj špỹgą gali bet kam parodyt Ukm. Pro kešenę galima ir karaliui špỹgą rodyt Užp. Žiūri knygon – mato špygą LTsV322(An). Špìgom kaišos (juok. apie šokančius šeiką) Švnč. Nuėmė duoną nuo pečiaus ir pradėjo špygom [i](kumščiais) badyt (minkyt) BsPII219(Jž). Kap daviau delgei špigą (galąsdamas kliudžiau pirštais), tai ana cap ir ankando Grv. 2. Jon šnipštas (apie niekais virtusius lūkesčius, pastangas): Mes kap gyvenom, tep gyvensme, ė jam špigà OZ56. Ponui špygą, pačiai špygą, posūniui špygą – ir par margą pasaulį LTR(Trgn). Špygą jis matys, ne mūsų balsus J.Balt. Jums atkirto po gabalą žemės, o mums špỹgą į abidvi saujas Ub. Nuejau i špỹgą gavau Slnt. ^ Durnas i špygą gavęs džiaugias KrvP(Jnš). Pradėjo Ryga, pabaigė špyga Kpr. 3. Ar, Krk, Jd, Rs susuktas šiaudų pluoštelis, kūlelis, vartojamas pradedant dengti stogą, šarkiukas: Kad ne špỹgos, tuoj visa pastogė atšerpetotų Vlkj. Pridirbk stogui špygų Vdk. 4. Grk toks suraitytas tešlainis: Pilną pečių špỹgų prisikepė Ldvn. 5. Jms juostinė geležis. 6. Pln akėčių virbas. 7. KŽ sprigis, sprigtas. 8. scom. NdŽ prk. kas mažas, menkas, neišaugęs, susitraukęs: Jūsų teliokas didelis, o mūsų špygẽlė Mžš. Mano kopūstai visi špìgom išvirto Švnč.

◊ ant špỹgų nueĩti tapti patyčių objektu: Ant špỹgų bernas nuẽjo Ds.

ant špỹgų šokìnti lepinti: Tą vaiką ant špỹgų šokìna Kt.

špygà (špygàs, špỹgomis) badýti(s) (apsibadýti, iš(si)badýti, pasibadýti, užbadýti, iškáišioti, kaišýti, iškaišýti, išsimierúoti, prisipenė́ti) koneveikti, erzinti, pajuokti ką, tyčiotis iš ko: Mane skolinykai špìgom bãdo – baisi sarmata Gs. Anie kožną dieną špygoms bados Vkš. Dievą myli – mylėk, ale ir velnio špygà nebadýk Slm. Apsibãdė bobos špigõm GrvT79. Vaitą špigom išbadė LTR(Kzt). Išsibarė, špygomis išsibadė, ko tik ligi peštynių nepriėjo Žem. Gana buvo su kaimynais pasibučiuoti ar špygomis pasibadyti Vaižg. Jei vienas pradės sekmadienį dirbti, kiti špỹgoms užbadýs Trš. Išlojojo, špỹgom iškáišiojo Ėr. Tai jau minkštaliežiuvė: akysu i apmes, i ataus, ė až nugaros vis špigà kaišìs Švnč. Ji juos įsileido kai gerą naudą, o jie dabar jai špygàs kaĩšo Jrb. Ana visus špìgom iškaĩšė – ir ką tu jai! Ds. Bobos tuoj špỹgom išsimierãvo Kp. Ir su špìgom prispenė́jo Lkm.

špygà dantysè sakoma nieko negavus, nepešus: Ale tai dabar špygà dantysè Bsg. špỹgą laikýti (nešióti NdŽ, turė́ti NdŽ) kišẽnėje ką bloga ketinti: Nors labai abejoju, ar įmanoma vyro ir moters meilė, kai vienas iš jų laiko špygą kišenėje J.Avyž.

špỹgą paúostyti nieko negauti, nelaimėti: Kiek mergos kabinėjasi prie vaikių… ir visuomet špygą pauosto Žem.

špỹgą po ùžpakaliu pasė́dęs be nieko, be jokių dovanų (atvažiavo): Špỹgą po ùžpakaliu pasė́dę atvažiavo Plv.

špỹgą ródyti (paródyti NdŽ) BzF184, NdŽ

1. pasijuokti iš kieno lūkesčių, apgauti: Paródė špìgą marčiai, nieko negovė Drsk. O paskuo ans šoka šen, šoka ten, tas anam špỹgą ródo Kl. Aš aną visą mėnesį šėriau, nakvinau, aplinkuo tūpinėjau, o ans mun špỹgą paródė Vkš. Gaspadorius pasiėmė [išsaugotas] karves, o jai špỹgą paródė Žl.

2. prieštarauti, nesutikti: Kad mun lieptų vidurnaktį eiti į kapus, tokiam liepėjuo aš špỹgą paródyčio Slnt. Mes su jąja (žmona) gražiai sugyvenom, špỹgą neparódėm kitas kitam Btg.

špỹgomis árti nesutarti, bartis: Apsiženis, tai špìgom ir ar̃s Lkm.

špỹgomis kam̃šomas apie prastą, apgriuvusį pastatą: Grytelytė buvo špỹgom kam̃šoma Jnšk. tè špỹgą po nósia sakoma, kai neatsilyginama, tyčiojamasi iš kieno lūkesčių: Užaugino, išpopino [vaiką], tai tè špỹgą po nósia – atsilygino! Bgt. vélniui špỹgą NdŽ pašiepiant, keiksnojant.